Новинки Юрги Виле

Червень 1941 року. Тихе село в Центральній Литві збурене появою радянської армії. Родині малого Альґюкаса дають лише десять хвилин на збори, перш ніж їх посадять у переповнений вантажний потяг, що прямує до засніжених рівнин Сибіру. Полишивши рідні родючі землі й плин сільського життя, вони змушені пристосовуватися до нових жорстоких умов, голоду та холоду. Альґюкас…

«Сибирские хайку» — графический роман о депортированной литовской семье, в котором можно найти отражение тысяч других семейных историй XX века. «Я – Альгис, но чаще меня называют Альгюкас. Я всегда мечтал путешествовать. Вот только случилось это совсем не так, как я себе представлял. На рассвете 14 июня 1941 года к нам в дом ворвались солдаты и приказали…

One morning in June 1941, a quiet village in Central Lithuania is shaken out of its slumber by the sudden arrival of the Soviet Army. Eight-year-old Algiukas awakes to the sound of Russian soldiers pounding on the door. His family is given 10 minutes to pack up their things. They are not told where they’re going or for how long. An airless freight train carries them from the fertile lands of rural Lithuania to the snowy plains of the Siberian taiga. There, in the distant, dismal North, they begin a life marked by endless hunger and unrelenting cold. And yet the darkness of exile is lightened, for Algiukas, by flights of imagination. Drawing on her father’s exile in Siberia, writer Jurga Vilė brings to light a neglected episode from the history of the Soviet Union. Beautifully drawn by Lina Itagaki, Siberian Haikuuses a child’s perspective to tell an unforgettable story of courage and human endurance.

Agrā 1941. gada jūnija rītā dusmīgi karavīri iztriec lietuviešu zēnu Aļģi un visu viņa ģimeni no gultām un pavēl gatavoties tālam ceļam. Tā daudzi jo daudzi lietuvieši pret savu gribu dodas uz Sibīriju. Kādēļ viņus ved projām? Par kādiem noziegumiem? Kur tā Sibīrija ir? Neskaitāmi jautājumi jaucas Aļģim pa galvu. Tur, tālajā un skarbajā zemē, viņa ģimene cenšas izdzīvot, ēdot sasalušus kartupeļus, zupu pasālot ar asarām un sirdi sildot ar dziesmām. Tur dzimst izsūtīto koris „Āboli”, un dziedot dīgst spārni.
1941. gada 14. jūnija deportācija, ko piedzīvo lauku pagasta vecākā ģimene, izstāstīta grafiskā stāstā. Komiksa valoda, kurā vienlīdz aktīvi darbojas gan vārdi, gan attēli, spilgti attēlo desmitgadīga zēna pasauli un ļauj tajā ieiet ļoti dziļi un personiski. Grafiskais stāsts „Sibīrijas haiku” atklāj ne tikai Aļģa likteni: tādus sāpīgus stāstus sirdī glabā daudzi lietuvieši un tieši tāpat arī latvieši. Taču, nepierakstīti un neuzzīmēti, šie stāsti var nogrimt aizmirstībā.

Algiukas svajoja palakioti po pasaulį su savo draugu žąsinu Martynu. Netrukus taip ir nutinka, tačiau visiškai kitaip, nei jis vaizdavosi... Ankstyvą 1941 metų birželio rytą pulkas kareivių išverčia Algiuką, jo sesę Dalią, tėtį Romą ir mamą Uršulę iš lovų ir liepia ruoštis kelionėn – taip lietuviai būriais ne savo noru iškeliauja į Sibirą. Kodėl juos ištremia? Kuo jie prasikalto? Kur tas Sibiras? Galybė klausimų dūzgia Algiuko galvoje. Ten, tolimoje, svetimoje ledo šalyje, šeimai tenka išgyventi valgant sušalusias bulves, ašaromis sūdant sriubą ir dainomis šildant širdis. Ten gimsta tremtinių choras „Obuoliai", ten dainuojant užauga sparnai... kol prabėgus ilgoms dienoms, mėnesiams, metams vaikus iš Sibiro išgelbės „našlaičių traukinys", o šią istoriją galės pasakoti grįžusieji.

Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygoje Sibiro haiku pasakojama istorija atskleidžia ne vieno Algiuko likimą – tokių skaudžių šeimos istorijų apie išgyvenimą tremtyje slepia širdyje kiekvienas lietuvis, tačiau neužrašytos ar nenupieštos jos grimzta užmarštin, tad nors knygą gali pradėti skaityti patys vaikai nuo aštuonerių metų, ji gali pasirodyti įdomi ir suaugusiajam.